Italija. Šiandien gimė. Sausio 22 -oji

Politikas, filosofas, politologas, žurnalistas, lingvistas, literatūros kritikas Antonijus Gramšis (Antonio Gramsci). Komunistas, marksistas, 1921 įkūrė Italijos Komunistų partiją. Gimė 1891.01.22 Ales miestelyje Sardinijoje – mirė 1937.04.27 Romoje.

Kodėl nusprendžiau paminėti komunistą, nors pati esu dešiniųjų antikomunistinių pažiūrų. Tiesą sakant, man įdomus pačių italų požiūris į komunizmą ir šios ideologijos šauklius. Įdomu, pavyzdžiui, kad visuose didesniuose Italijos miestuose yra A. Gramšiui skirtos gatvės. Neapolyje tai – gražiausias prospektas miesto centre. 

Žinoma, italai turi gilią socialinės lygybės, komunizmo kaip vizijos, intelektualinę tradiciją. Bet gyvena kapitalizme. Socializmo mato tik šiek tiek. Komunizmas, kaip svaja, kaip iliuzija gal ir neblogai. Jiems patinka. Juk Antonijus Gramšis giliai kapsto, tikras intelektualas. Jo mintys įvairiais klausimais, bendrai paėmus,  ne tik svarbios bet ir aktualios. 

Gramšio gyvenimas – tikro komunisto pasiaukojimas dėl idėjos. Ir kairiesiems simpatizuojantys italai pavertė jį savotiška ikona. Kaip Che Guevara ar Fedel Castro. Kartais – kaip bet kuria kita praeities ikona : tipo Marilyn Monroe ar Andy Warhol. Toks žinote pop komunistas.

Mažo ūgio (1,50 m), išlenktu stuburu, nuo mažens vos judantis, Antonijus svajojo apie didžius darbus. Ir proletariato pergalės tėvynė Rusija jį priglaudė. Bolševikų slaptosios tarnybos pakišo žmoną. Artimiausios Leninui šeimos  Šucht dukterys tapo Antonijaus Gramšio gyvenimo moterimis. Eugenija buvo ligota, sirgo depresija ir Pamaskvės sanatorijoje, kur gydėsi ne tik ji, bet ir Gramšis, “susiliejo” su kovotoju už proletariato laisvę sielomis. Vis gi, atvykusi aplankyti į sanatoriją sesers, gražiausia iš seserų Julija  tapo tikrąja žmona. Matė vyrą tarp kalėjimų  du kartus ir gimė du sūnūs. Revoliucinė realybė nepagailėjo gražuolės Julijos, ji išprotėjo ir baigė gyvenimą psichiatrinėje ligoninėje. Vaikais ir vyru liko rūpintis trečioji sesuo Tatjana ir tokį prisirišimą bei pasiaukojimą galima paaiškinti nebent rusų moterims būdingu sielos šauksmu. Keista, bet visos tris seserys Šucht tapo vienintele Antonijaus Gramšio parama. Savotiška šeima.  Žinoma, virtualine, nes Musolinio laikais tokie veikėjai, kaip Gramšis, galėjo būti tik kalėjime. Laiškai, laiškai, bet kai Gramšis galų gale buvo išleistas į laisvę, jo nelaukė niekas. Tiksliau, viena iš seserų, Tatjana, kuri lydėjo Antonijų visur ir budėjo prie mirštančio,  lyg kokia dekabristo žmona. 

Taigi : ligos, daug žodžių, kalėjimai, vienatvė ir trys ištikimos rusės – Antonio Gramšio gyvenimas negali nekelti gailesčio. 

Kodėl italai jį gerbia? 

Manau, dėl žodžių. Juk jie gali tureti  aukso vertę. 

A. Gramšis kalbėjo ne tik apie komunistinę revoliuciją.