Neapolis. Šiandien gimė. Vasario 15 – oji.

Norit itališkų aistrų? Papasakosiu tik vieną istoriją, bet žmogaus, apie kurį rašau, gyvenime, patikėkit, jų buvo daug. Daug daug daug. Gyvenimas – komedija scenoje, visaip gyvenime. 

Taigi, 1898. 02. 15 Romoje gimė Antonio De Curtis, scenoje – Totò. 

Italijos Charlie Chaplinas, Buster Keatonas ir visi kiti komikai kartu paėmus. Jo frazės – legendinės, jo filmai – klasika. Per 50 karjieros metų vaidino 50 -yje spektaklių, 97 kino ir 9 telejuostų. Super žvaigždė.

Taigi, kaip tikras neapolietis  buvo  moterų širdžių ėdikas. 

Kartą pamatė nuostabiai gražią aktorę Lilianą Castagnolą. Pamatė ne šiaip sau nuotrauką, o beveik nuogos nuotrauką. Ach jau tie scenos kostiumai. Įsimylėjo ir labai pavydėjo. Liliana buvo ištroškusi aistrų. Ji dėl Totò nusprendė net palikti teatrą. Taigi, abu, rodos myli, abu pavydūs. Galėtų būti kartu. Bet….

Totò pasiūlo darbą šiaurės Italijoje, Padujoje. Aktorius nusprendžia vykti, bet Lilianos neima. Neima ir viskas. 

Liliana išgeria mirtiną dozę vaistų. Ir parašo ilgą atsisveikinimo laišką: “Antonio, potrai dare a mia sorella Gina tutta la roba che lascio in questa pensione. Meglio che se la goda lei, anziché chi mai mi ha voluto bene. Perché non sei voluto venire a salutarmi per l’ultima volta? Scortese, omaccio! Mi hai fatto felice o infelice? Non so. In questo momento mi trema la mano… Ah, se mi fossi vicino! Mi salveresti, è vero? Antonio, sono calma come non mai. Grazie del sorriso che hai saputo dare alla mia vita grigia e disgraziata. Non guarderò più nessuno. Te l’ho giurato e mantengo. Stasera, rientrando, un gattaccio nero mi è passato dinnanzi. E, ora, mentre scrivo, un altro gatto nero, giù per la strada, miagola in continuazione. Che stupida coincidenza, è vero?… Addio. Lilia tua»

“Antonio, palik prašau visus mano daiktus, kuriuos rasi šiame pensione, mano seseriai Džinai. Geriau lai pasidžiaugia ji nei tas, kuris manęs niekada nemylėjo. Kodėl tu neatėjai atsisveikinti su manimi paskutinį kartą? Nemandagus šmikius! Man suteikiai laimę ar nelaimę? Nežinau. Šiuo metu mano ranka dreba. Ach, jei būtum šalia! Mane išgelbėtum, ar ne? Antonio, esu rami kaip niekada. Ačiū už šypseną, kuri praskaidrino mano pilką ir niekam tikusį gyvenimą. Daugiau neklausysiu nieko. Aš tau pažadėjau ir aš ištesėsiu. Šį vakarą, kai grįžau namo, bjaurus juodas katinas man perbėgo kelią. Ir šią akimirką, juodas katinas apačioje gatvėje miaukia be sustojimo. Koks keistas sutapimas, ar ne?… Sudie. Tavo Lilia”.

Ne ne ne. Totò nenusižudė. Bet kitos tokios nerado. Ją palaidojo savo šeimos kape. Ten, kur po mirties 1967.04.15 palaidojo ir jį.

Savo dukrą pavadino Lilianos vardu. 

Mylimajai sukurė vieną gražiausių dainų “Malafemmena”. Paklausykite. Tikrai už širdies griebianti.

Ir mylėkite tuos, kuriuos mylite.