Neapolis. Šiandien gimė. Sausio 18 – oji

Neapolis. Šiandien gimė. Sausio 18-oji.

Jei sutiksime su teiginiu, kad Neapolis – gražiausias miestas pasaulyje, o Neapolyje gražiausia vieta – jūros pakrantė, tai galime teigti, jog gražiausia vieta pasaulyje – Pranciškaus Karačiolo (Francesco Caracciolo) gatvė. Kas gi tas P. Karačiolas ir kodėl būtent ši pakrantė pavadinta jo vardu?

Pranciškus Karačiolas gimė 1752.01.18 Neapolyje. Mirė 1799. 06. 30 Neapolyje, anglų laive “Minerva”. Buvo nuteistas mirties bausme. Buvo pakartas.

Caracciolo – viena žymiausių Neapolio karalystės aristokratiškų šeimų, įrašyta į Italijos aristkratų “Aukso knygą”. Mažasis Pranciškus nuo 7 metų jau sukosi laivuose, jūroje padarė karjierą, tapo Neapolio Karalystes Laivyno admirolu.  Buvo pats gerbiamiausias ir mylimiausias jūreivių vadas, puikus strategas ir narsus karys. Viskas Karačiolo gyvenime ir karjeroje klostėsi puikiai, kol neatėjo Revoliucija. 

Neapolio Revoliucija kartojo tai, kas atsitiko Prancūzijoje. Neapolio Karalystės intelektualai svajojo apie naująjį gyvenimą be karalių ir karalienių. Istorinės aplinkybės susiklostė taip, jog galima buvo veikti. Gal net būtų karaliams, sekdami Prancūzijos pavyzdžiu, galvas nukirtę. Marijos Antuanetės sesuo, Neapolio karalienė Marija Karolina tikrai nenorėjo panašaus likimo. Jos vyrui, karaliui Ferdinandui IV rūpėjo tik žaidymai, medžioklė, puotos. Visus karalystės reikalus Neapolyje sprendė žmona. Na o karalienė svarstė, ką daryti, su savo geriausia drauge, Didžiosios Britanijos ambasadoriaus žmona Lady Emma Hamilton. Pastaroji gi viską sprendė su meilužiu, Didžiosios Britanijos herojumi, admirolu Horacijum Nelsonu.  

Buvo aišku, jog revoliucinėje situacijoje karaliams reikia gelbėtis.  Du admirolai, Nelsonas ir Karačiolas, dviem laivais išveža karalių ir jo šeimą bei brangenybes iš Neapolio į Siciliją. 

Karačiolo vedamas  Neapolio Karalystės laivas įveikia audrą geriau nei garsaus admirolo Nelsono angliškasis, kai buvo neišvengta aukų. 

Anglai Nelsono sprendimu nutaria sudeginti visą  neapoliečių laivyną, kad šis neatitektų revoliucionieriams. Admirolas Karačiolas negali su tuo susitaikyti.

Staiga P. Karačiolas pereina į revoliucionierių pusę ir, grįžęs į Neapolį, pradeda vadovauti naujai gimusios Partenopėjos Respublikos laivynui. 

Ar tikėjo revoliucija Pranciškus Karačiolo? Kodėl jis išdavė savo karalių ir perėjo į revoliucijos pusę? Ir ar verta pateisinti ir prisiminti išdavikus? 

Neapolio Karalystės istorijoje laisvosios Respublikos epizodas buvo nepaprastai trumpas ir truko tik keturis mėnesius. Prancūzai ir anglai rungėsi čia dėl įtakos, rodydami, kas stipresnis ir įtakingesnis Neapolio žemėje. Karačiolas suprato, jog kurią  kovojančią pusę bepasirinktų, vis tiek tai nebūtų jo gimtinės ir jo liaudies pusė. Karalius linksmųjų jį supančių moteriškių dėka, žinoma, buvo visiškoje Didžiosios Britanijos vykdomos politikos priklausomybėje. Karačiolo gi pasirinko prancūziškąją laisvės idėją.

Po Respublikos žlugimo ir revoliucijos pralaimėjimo 1799, karalius lyg ir garantavo visiems šalies piliečiams amnistiją. Ir tada prasidejo ta neteisybės istorija, kuri negali būti užmiršta. 

Taigi, Karačiolo suimamas atimiausio jo tarno išdavystes dėka. Nuvežamas į anglų laivą ir nuteisiamas mirti. Improvizuotas teismas – visiškas farsas, vykdomas prieš visus vietinius ir tarptautinius įstatymus. Nors mirties bausmės forma  numatyta kariams – sušaudymas, karaliaus sprendimu Karačiolas pakariamas. Taip baudžiami banditai, piratai, su kuriais admirolas visą gyvenimą kariavo jūroje. 

Tai, kaip buvo apgautas ir nužudytas Karačiolas, Neapolyje vadinama vienu žodžiu “perfidia “. Lietuviškai būtų “klasta, išdavikiškas žiaurumas”, tik baisiau. 

Juk Ferdinandas galejo pasielgti tuariau, karališkiau. 

Pasakojama, jog paskutiniai Karačiolo žodžiai prieš mirtį buvo skirti jūreiviui, kuris verkdamas rišo virvę :” Paskubėk : netinkama, jog tu turi verkti, kol aš mirštu”. 

Pakartojo Karačiolo kūnas buvo čia pat išmestas iš laivo į jūrą. Prie kūno buvo pririšti sunkūs akmenys. 

Bet įvyko stebuklas. Kai karaliai po kelių mėnesių laivu grįžo iš Sicilijos namo, prie Neapolio krantų Ferdinandas IV staiga pamatė išnyrantį Karačiolo kūną. Visi nuščiuvo. “Ko jis iš manęs nori!?” – nuo siaubo nustėrusiu balsu  sušuko karalius. 

Pasakojama, jog jau kledėdamas mirties patale, Ferdinandas šnibždėjo : “Caracciolo, Caracciolo…”

Pakaruoklio kūną neapoliečiai palaidojo prie pat suradimo vietos esančioje bažnytėlėje. Pakrantę pavadino garsiausio Italijos istorijoje skenduolio vardu.

Sielos taurumas ir yra tikras aristokratiškumas. Na o karalių perfidia liks ta juodąja dėme, kurios niekas niekada nepamirš.

Žinoma, kiekviena tauta turi paklusti savo karaliui . Bet prie ko čia pagarba? 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.