Venecija. Šiandien gimė- sausio 13-oji.

Lietuvoje ši diena viena iš pačių liūdniausių.

 Bet be tragiškų sausio 13- osios įvykių nebūtų to stebuklingo iki mistikos istorinio pasikeitimo, kurio pasekoje gimė laisvoji Lietuva. Po nakties išaušo rytas, po žiemos visada ateina pavasaris, atgimimas, šviesa. Ir todėl šią liūdną šaltą sausio dieną nutariau papasakoti apie moterį dailininkę (gimusią sausio 13-ąją), tapiusią šviesiąją Veneciją. 

Venecija – stebuklas, tai miestas – šviesa, saulė, amžinas atgimimas  santikyje su jūra, tai meilė ir romantika. Galima būtų tęsti, bet  jūs ir patys jau turbūt pabuvojote ir viską žinote. 

Taip norisi įamžinti kiekvieną  akimirką ir kiekvieną kampelį.

Nieko keisto, jog būtent Venecijoje XVIII gimsta  tapybos srovė “vedutizmas” (vedutismo). Labai paprasta – pavadinimas kilęs nuo itališko “veduta” – vaizdas. Būtų, lyg tapyba vaizduoja vaizdus. Vedutizmas savo ruoštu taip pat gali būti dvejopas : kartais matome emocijas, kurios tampa lyg tikros ir kaprizingai pretenduoja tapti labiau realistiškomis už realybę, – tai taip vadinama “Capriccio” (liet. Užgaida) atšaka; kitu atveju vedutistai tapo tiesiog tai, ką mato. Toks realizmas Venecijos meno istorijai yra nepaprastai svarbus.

Vedutizmo tradiciją XIX amžiaus pabaigoje- XX amžiaus pradžioje tęsė dailininkė Ema Čiardi (Emma Ciardi) 1879. 01.13 Venecija – 1933.11.16 Venecija.

Ši dailininkė praturtino meno istoriją  savais Venecijos miesto vaizdais, tuo pačiu tęsdama genialiųjų vedutistų Guardi, Kanaleto (Canaletto), Tjepolo (Tiepolo),  Longi (Longhi) pradėtą tradiciją. Ši transformuojasi kubizmo ir futurizmo epochoje būtent Ciardi dėka. Meninikė leido sau parodyti Veneciją savaip, impresionistiškai. Sukūrė unikalų realizmą – jausmingų  vaizdų pasaulį.

 Ir kokie jausmai! Venecijos šviesa, saulė, baltumas, – jais tiesiog trykšta Emos Čiardi paveikslai. Nenuostabu, jog menininkė nespėdavo tapyti. Jos kūriniai buvo tiesiog graibstomi ir šiuo metu puošia viso pasaulio muziejų sales bei privačias kolekcijas. 

Ema gimė dailininkų šeimoje. Jos senelis, tėvas, brolis buvo dailininkai. Kaip tai tipiška Venecijai. Juk ir kiti anksčiau minėti dailininkai paparastai atstovauja meninikų dinastijas. Kaip ir visi venecijiečiai, Ema svajojo apie savo vilą kur nors priemiestyje su medžiais, žaliais plotais, kur nors  kalnuose. 

Tokia venecijiečių tradicija – jei yra galimybių, turėk vilą už vandens miesto ribų. 

Ema užsidirbo pinigų ir persikėlė gyventi į Refrontolo šalia Venecijos. Deja, dabar vilos apžiūrėti negalime (privati nuosvybė), bet šalia puikūs agriturizmai, tinkami apsistoti, jei keliaujate automobiliu.

Aišku, internetas viso grožio neperteikia. Bet jei kada kokiame muziejuje pasitaikytų  pamatyti Čiardi Veneciją, sielą užlies šilumos ir šviesos banga.  Menas gali sušildyti sielą.