Žinome, jog Milane visi keliai veda į Duomo. Būtent taip vadinama Katedra – svarbiausias Milano pastatas. Bet norėčiau papildomai papasakoti apie kitas Milano bažnyčias. Jos – šalia, jos –  įdomios ir galbūt atvers akis į kitą, neturistinį Milaną. Taip sakant, tikrasis miestas šiek tiek slepiasi nuo pagrindinių atvykėlių minamų takų, Milano turistinės “trejybės“ -Castello – Duomo – Teatro La Scala.
Jau pasakojau apie Šv. Satyro bažnyčią. Šįkart – apie mano mylimiausią – Šv. Aleksandro (Sant’Alessandro in Zebedia) šventovę.
Be abejonės, tai – puošniausia Milano bažnyčia. Čia džiaugiasi akys, virpa siela, o, grojant vargonams, patyri tikrą palaimą. Ši bažnyčia tiesiog įsirėžia į atmintį visiems laikams. Tikrai verta čia apsilankyti. Tuo labiau, kad Šv.Aleksandras visai šalia Duomo, keli žingsniai nuo Torino gatvės.
Jau pati aikštė labai jauki. Įdomu, jog milaniečiai šią vietą labai mėgsta, čia užsuka tiesiog ant bažnyčios laiptų pasėdėt, kavos puodelį išgert. Bet nei apie aikštę, nei apie bažnyčią per daug nerašoma. Taip turbūt jau įprasta Milane – naudokis, džiaukis, o pasakoti, girtis ar reklamuoti milaniečiams nėr kada.
Taigi, pradėsiu nuo išorinio fasado, kuris dominuoja Šv. Aleksandro aikštėje (piazza sant’Alessandro). Bažnyčia pradėta statyti pačioje XVII amžiaus pradžioje. Ji buvo statoma virš šimto metų. Fasade dominuoja du bokštai ir kupolas tarp jų. Tuo bažnyčia panaši į visas kitas dvibokštes bažnyčias ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Gal šiek tiek prižeminta, per plati. Ypač jei lygini su pačia įspūdingiausia Romoje, Navonos aikštėje esančia  Šv.Agnietės agonijoje (Sant’Agnese in Agone) bažnyčia. Bet svarbu yra tai, jog Šv.Aleksandro bažnyčia – tai pati pirmoji dvibokštė barokinė bažnyčia pasaulyje.
Jos architektai mažai žinomi, bet genialūs. Todėl paminėsiu jų vardus: pradėjo statyti 1601 Lorenzo Binago, nuo 1629 – Francesco Maria Ricchino, nuo 1658 – sūnus Celso Bernardino Ricchino. 1660 Francesco Castelli pristatė kriptą. Kupolas 1693-94 pastatytas pagal Giuseppe Quadrio projektą. Fasadas užbaigtas 1704-1710.
Datos mus nukelia į XVII amžių. Milano istorijoje tai – tamsiausias, sunkiausias laikotarpis. Po daugelių laisvo ir turtingo gyvenimo amžių miestas buvo okupuotas blogiausių iš visų įmanomų užkariautojų – ispanų. Milanas tampo Ispanijos provincijos miestu. Badas, karas ir maras – blogiau nebūna. Kai žmogui blogai, jis ieško užuovėjos maldose. Šv.Aleksandro bažnyčia labai atitinka Dievo namų, kur jauku, gera, ramu, poreikį.
Jaukumą turėjo sustiprinti natūralios šviesos nebuvimas. Prieblandoje švyti auksas, bronza, brangakmeniai. Žvakių šviesa sukuria paslaptingą ir romantišką atmosferą. Apšvietimo nebuvimas – specialus, nes tuo metu visur aplink jau statoma su vitražais ir stiklu. Čia gi – tamsa. Sunku net geriau paveikslus apžiūrėti, aš jau nesakau, kad beveik neįmanoma fotografuoti.
Atmosfera puikiai atitinka XVII amžiaus gyvenimo būdo idėją. Taip pat svarbu pabrėžti, jog bažnyčia buvo statoma Kontroreformos laikais ir inspiruota vieno svarbiausių katalikybės ginėjo, Milano vyskupo Federico Borromeo (Šv. Carlo Borromeo pusbrolio). Triumfuojanti Katalikų bažnyčia turėjo tapti ne tik triumfuojančia bet ir vienintele įmanoma. Su protestantais nereikia kovoti, tiesiog galima pavergti tikinčiųjų širdis grožiu ir žodžiu. Aš, kiekvieną kartą lankydama Šv. Aleksandro bažnyčią, čia patyriu tikrą grožio ekstazę.
Taigi, interjeras labai puošnus. Juk kiekvienas bažnyčios centimetras – meno šedevras. Čia galima susipažinti su tikru Lombardijos baroko stiliumi, dar vadinamu mažybiniu vardu barocchetto lombardo. Kiti gi įžvelgia rococò stiliaus pradžią. Net nelabai išeina priklijuoti kokio nors stiliaus etiketę. Tai tiesiog labai puošni ir tuo pačiu subtilaus skonio bažnyčia.
Pats Šv.Aleksandro bažnyčios planas – renesansinis, sekantis Bramantės, Šv. Petro bazilikos Vatikane architekto, idėją. Tai reiškia – graikiško kryžiaus (apvalus) planą. Bet originalu tai, jog čia plane sujungiami du apskritimai, o formų apvalumai visada suteikia jaukumo, uždarumo, saugumo jausmus.

Centre – kupolas, kur “rodomas“ Rojus. Čia rasime pavaizduotus ir katalikybės ginėjus, pagrindinius šventuosius. Svarbu paminėti, jog Šv.Aleksandro bažnyčia buvo inspiruota vienuolių barnabitų ir atspindi jų idėjas. Kas gi tie barnabitai? Barnabitai – tai  misionierių vienuolių bendrija, įsikūrusi 1530 prie šventojo Barnabo bažnyčios Milane pagal šventojo Barnabo, vienuolių bendrijos pirminės bažnyčios patrono vardą. Jie – panašūs į jėzuitus, tik labiau koncentruoti stiprinti didaktiką, atgailą, maldos pastovumą ir gailestingumą visiems nuskriaustiems. Veikimo būdas labiau subtilus, judrus, pagrįstas ne kova, o abejingumu pagundoms ir aiškia pozicija. Pagrindinė barnabitų bažnyčia – Šv.Aleksandro šventovė Milane.
Ar čia yra žymių menininkų darbų? Na gal žymus jie labiau specialistams ir eruditams bei Milano meno žinovams. Tai, visų pirma, Procaccini darbai. Procaccini šeima, daug kūrusi Milane ir Lombardijoje, – tikra dailininkų dinastija. Man labiausiai patinka  dešinėje navoje,  paskutinėje koplyčioje, esantis “Trijų karalių aplankymas ir Kristaus pagarbinimas“ (Camillo Procaccini 1615, “Adorazione dei pastori“. Dar – “Kristaus nukryžiavimas“ (“Crocefissione“) pirmoje koplyčioje, kairėje navoje, bei “Šv.Marija, dangun pakilusi“ (“Assunta“) šalia pagrindinio altoriaus dešinėje.

Atkreipkite dėmesį į kito gana žinomo dailininko Daniele Crispi darbą, skirtą Šv. Jono Krikštytojo kančios atminimui ( “Giovanni Battista martire e Salomè“) – pirmoje koplyčioje, kairėje navoje.
Visi paveikslai pilni įtampos judesiuose, egzaltuotų veidų išraiškų, nesibaigiančių linijų , spalvų bei atspalvių mišinio. Tuo pačiu metu viskas lyg padengta kažkokios paslapties šydu. Viskas susijaukia ir virsta tikra magija, kai negali atitraukti akių, nors gal ir nesuvoki iki galo, kodėl.

Bet ypač mane pavergia nuostabioji Madona. Ji vos vos šypsosi. Tokia Leonardo stiliaus, sakyčiau, milanietiška, šypsena. Nežinome, kas autorius. O juk tai – viena iš gražiausių madoną vaizduojančių ikonų. Apsupta žvakių, lyg kažkas jai dėkotų už stebuklą. Žvakių daug, ir pradedi tikėti, jog gal ir tau padės. Tokie jau tie itališkų bažnyčių madonų paveikslai. Vieta, kur tiktų pacituoti Josifą Brodckį :
“Pasuk iš magistralės šičia,
į aklą skersgatvį, įženk
vį tuščią šiuo metu bažnyčią, pritūpk ant klaupkų, pasilenk, kad Dievui į ausies kriauklytę, kuri kurčia triukšmams dienos, tik pora žodžių išsakytum:
– Ak, dovanok. “. Tarp kitko, šis eilėraštis vadinasi “Dominikonai“ ir skirtas Šventos Dvasios Dominikonų bažnyčiai Vilniuje. Pastaroji labai panaši į Šv.Aleksandro bažnyčią Milane. Ta pati atmosfera, tas pats stilius, panašus statybos laikotarpis (Milano – pusšimčiu senesnė). Ir ta pati ekstazė.
Skirtingai nuo mūsų bažnyčių Lietuvoje, Milano šventykloje ne įsivaizduojama, o tikra prabanga. Aukščiausios kokybės marmuras, paauksuota bronza, auksas. Brangakmeniai.
Ach jau tie Viskončiai! Tokie turtingi ir subtylūs, jie sukūrė nepakarojamą Milano stilių, dažnai vadinama stile visconteo. Būten jie, šeimos atšaka Visconti di Modrone, padovanojo bažnyčiai pagrindinį altorių, sukurtą Giovanni Battista Riccardi, vadinamą tiesiog il Donnino. Atkreipkite dėmesį – štai tikra milanietiška prabanga.
Altoriuje vaizduojama Šv. Aleksandro palaidojimo scena.

Prabangios klausyklos, bet pati gražiausia – brangakmeniais išpuošta sakykla. Ją sukūrė vienas žymiausių akmens meistrų Carlo Caravaglia 1661. Įdomu, jog laipteliai, vedantys į sakyklą taip gerai paslėpti, kad tiesiog surasti neįmanoma. Bet jie tikrai yra!

Šiek tiek apie Šv. Aleksandrą. Jis – Bergamo miesto globėjas. Gyveno IV amžiuje, buvo karys, priėmęs krikščionybę pagoniškoje Romos imperijoje. Atsisakęs kariauti, Šv.Aleksandras buvo uždarytas į  kalėjimą. Vėliau nukirsdintas Bergamo mieste. Kalėjimas vadinosi Zabedia, todėl ši vieta Milane pavadinta būtent taip. Celė buvo toje vietoje, kur dabar pastatyta Šv.Aleksandro bažnyčia. Iš čia ir bažnyčios pavadinimas.
Labai rekomenduoju aplankyti šią puošnią ir prabangią bažnyčią. Tai tikras XVII amžiaus meno muziejus.
Deja, dažnai bažnyčia uždaryta. Ilga pietų pertrauka. Jei rasite uždaryta, sugrįžkite. Nepasigailėsite. O dar geriau vakare, kai vyksta vargonų (jų ten du ir jie reti bei senoviniai) muzikos koncertai ( labai pasisektų)
Taigi, lankymas nemokamas. Atidaryta nuo 7.00 iki 12.00, po pietų 16.00 iki 19.00. Švenčių dienomis 9.30 iki 12.00, po pietų 16.15 iki 19.00.