Žinome, jog Milane visi keliai veda į Duomo. Būtent taip vadinama Katedra – svarbiausias Milano pastatas. Bet norėčiau papildomai papasakoti apie kitas Milano bažnyčias. Jos – šalia, jos –  įdomios ir galbūt atvers akis į kitą, neturistinį Milaną. Taip sakant, tikrasis miestas šiek tiek slepiasi nuo pagrindinių atvykėlių minamų takų, Milano turistinės “trejybės“ -Castello – Duomo – Teatro La Scala.

Pradėsiu nuo taip vadinamos San Satiro arba, tiksliau, Santa Maria presso (liet. šalia) San Satiro bazilikos.

Būtinai, būtinai, būtinai suraskite ir aplankykite šią bažnyčią. Ji – pati elegantiškiausia, su milanietiškai kukliu fasadu ir labiausiai mieste rafinuotu interjeru.

Kodėl reikia ne tiesiog nueiti, o – ieškoti? Bazilika šiek tiek pasislėpusi tarp šiuolaikinių pastatų judriausioje prekybos ir apsipirkimų gatvėje VIA TORINO (čia tarp kitko, pigiausios parduotuvės). 99% keliautojų praeina pro šalį. Nepastebi tikro Milano “brangakmenio“. San Satiro surasite, eidami kelias dešimtis metrų nuo Duomo Via Torino gatve, kairėje pusėje.

Labai jau keistas pats pavadinimas. Skirta kažkokiam satyrui? Skirta senovės graikų miškų dievybėi, vaisingumo demonui? Ne! Šiaip jau Bazilika-  vienintelė pasaulyje bažnyčia, skirta Šventajam Satyrui, o tiksliau, Dievo Motinai ir Šventajam Satyrui. Tai kas gi tas Satyras? Nusikelkime į IV mūsų eros amžių. Ką tik (313 m.) Milano Ediktu oficialiai leista laisvai išpažinti krisčionybę visoje Romos Imperijo teritorijoje. Milane aktyviai veikia Šventas Ambrazijus – autoritetingas Milano vyskupas, vos ne antrasis Popiežius, vėliau tapęs pagrindiniu Milano globėju ir Bažnyčios Mokytoju. Bet mažai kas žino, jog Šv.Ambazijui padeda brolis devynis (o gal vyresnis) – Šv. Satyras. Manoma, jog broliai gi­mė apie 339 me­tus Try­re (Trie­re), ku­ris tais lai­kais pri­klau­sė Ga­li­jai. Jų  tė­vas ten ėjo Im­pe­ri­jos ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­rei­gas. Satyras tapo advokatu, dirbo provincijos prefektu. Apie Satyro šventumą žinome iš brolio Šv.Ambrazijaus aprašymų. Būtent žymusis brolis 378m.  palaidojo Satyrą Šv. Ambrazijaus bazilikoje šalia Šv. Viktoro. Logiška, jog Šv. Satyras, padėjęs broliui tarnauti Bažnyčiai, tampa visų zakristijonų globėju.

Bažnyčią šiam mažai mums žinomam Šventajam buvo pastatyta jau IX amžiuje (879m.). Taigi, ši bažnyčia – viena iš seniausiųjų Milane.

1470-1480 metais bazilika buvo padidinta – perstatyta ir pervadinta. Mat nuo amžių šalia senosios bazilikos, lauke, spec. koplyčioje buvo stebuklingas Šventosios Marijos su Kūdykiu paveikslas. Kartą, 1242 metais (Milano kronikose aprašomas įvykis), vienas prasilošęs milanietis Masancijus (it. Massazio da Vigolzone) buvo tiek įniršęs, jog puolė link stebuklingojo paveikslo ir, šaukdamas ant visos gatvės “Na dabar gausi!“,  peiliu jį prarėžė (pagal kitą versiją, metė akmenį). Pataikė į Kūdykėlį. Iš tos vietos pasipylė kraujas. Tokia va stebuklinga istorija. Tikite ar ne, milaniečiai labai myli stebuklingąją ikoną, dažnai specialiai atvyksta čia pasimelsti. Gal prašo stebuklo?

Stebuklingasis “kraujuojantis“ Marijos paveikslas – pagrindiniame altoriuje. O virš jo -1817 metais tą pačią istoriją “perpasakoja“  Agostino Comerio.

Bet tai, kas meno prasme svarbiausia čia, šioje Bazilikoje, – architekto Donato Bramantės kūryba. Bramantė (1444 -1514) – vienas žymiausių ir talentigiausių pasaulio menininkų. Jo kūryba pagal genialumą prilygsta Leonardo Da Vinčio, Mikelandželo, Palladio darbams. Romoje – tapo pirmuoju Šv. Petro Vatikane bazilikos architektu. Apie jo darbą Mikelandželo sakė : “ Nukrypti nuo Bramantės reiškia nukrypti nuo tiesos“. Milane menininkas dirbo dvidešimt metų. Gražiausias jo architekūrinis darbas – Santa Maria presso San Satiro interjeras. Tai nuostabi, gryna renesansinė architektūra. Kai stovi po Bramantės skliautais – patyri tikrą jausminį malonumą. Mat jo sukurtas grožis toks natūralus ir išbaigtas, jog kiekviena detalė atrodo tobula. Kaip tobula gamta, ar jos detalė – gėlė, kriauklė, snaigė. Tamsiai mėlyna spalva kartu su seno aukso detalėmis, simetriškai išbaigtos kesoninių skliautų pasikartojančios formos tiesiog glosto akį, leidžią pajusti hamoniją, ramina ir pakelia sielą link Dievo.

O svarbiausias Bramantės “fokusas“ – optinė apgaulė apsidoje. Bramantė pirmasis panaudojo tai, ką vėliau architektūroje pavadino “trompe l’oeil“ (akies apgaulė, iliuzija) ir ką bandė kartoti jau baroko meistrai. Bramantė, tiesą sakant, “apgauna“ ne specialiai. Architektas buvo priverstas kažkaip suktis. Mat, vietoj projekte numatytų 9 metrų ir 70 cm apsidai, Bažnyčios altorinė dalis dėl vietos trūkumo turėjo tilpti 97 cm gilio erdvėje. Bramantė nepasimetė ir taip tobulai “apgauna“ žiūrovą, jog sunku patikėti jog tai ką matai nėra tai, ką matai. Ir tai reikia pamatyti. Nustebsite. Ir ne tik Jūs. Visi žymiausi architektai, dirbę po Bramantės, optinės apgaulės metodo mokėsi čia.

Išorinė bazilikos dalis- kukli, net neišvaizdi. Perstatyta XIX amžiuje. Gana įspūdinga varpinė – ji labai sena, X amžiaus ir Milane ją vadina “visų miesto varpinių“ motina.

Atidaryta : antradieniais – šeštadieniais 9.30- 17.30; švenčių dienomis ir sekmadieniais 14.30- 17.30. Lankymas nemokamas, be pietų pertraukos. Į klausimus atsako čia budintys savanoriai.