Daktaro kaukė dar vadinama kitaip – Marą Gydantis Daktaras (it. Dottore della Peste).

Tai viena iš pačių seniausių kaukių Venecijoje. Pati humaniškiausia ir pati, deja, negražiausia. Ją perka retai, greičiausiai Venecijos istorijos fanatai arba medikai. Arba tie, kurie nori atvežti iš Venecijos suvenyrinę kaukę kokiam draugui medikui.

Negraži ši kaukė ne šiaip sau. Juk ji turėjo praktinę funkciją ir kilnią misiją – padėti žmonėms. Apie estetiką niekas viduramžiais negalvojo. Daktaro kaukės istorija mena pačius baisiausius laikus – maro epidemijos laikus. Nebuvo jokių vaistų, jokio išsigelbėjimo. Maras išžudydavo ištisus miestus. Tęsdavosi dešimtmečius. O nuo XVI amžiaus pradžios  Venecijoje maro epidemija siautėjo apie šimtą dvidešimt metų. Visi, kas galėjo, bėgo iš miesto. Tūkstančius lavonų vienuoliai plukdė į masinėmis kapavietėmis tapusias salas. Ir šiandien tos salos laikomos prakeiktomis.

Venecijiečiai maro metu užsikrėsdavo ir mirdavo žymiai greičiau, nes gyveno izoliuotai, salose. Net maldos negelbėjo. Ir Inkvizicijos veikla ( raganų teismai) nepadėjo.

Vis gi , daktarai lankė mirštančius ligonius. Greičiausiai jie patys naiviai tikėjo, kad gali padeti.

Ir gali patys išsisaugoti, neužsikrėsti, jei tik tinkamai apsirengs. Todėl Daktaro kaukė – tai net ne kaukė, o apranga. Apsiaustas, primenantis lietpaltį iš palapinėms naudojamos medziagos. Nedidele skrybėlaitė ar kepuraitė, uždengianti plaukus. Bet svarbiausia – balta kaukė iš papje mašė su apvaliomis skylėmis akims. Įstiklintos, tos skylės tapdavo tikrais šiuolaikinio stiliaus akiniais. Ir pagrindinis akcentas – balta ilga nosis, dažnai primenanti varnos snapą. Į tą “nosį“ buvo prikišama visokių žolių, neva apsaugančių nuo užkrėtimo. Tikslią Daktaro Aprangą 1630 metais aprašė Venecijos gydytojas Troilo Lancetta. Belieka tik tinkamai atkartoti.

Baisi ir gąsdinanti kaukė. Kaip juokauja venecijiečiai- “Pamatysi Daktaro kaukę, – numirsi iš baimės, o ne nuo maro!!!“

Vargu ar malonu persirengti Maro Daktaru. Bet žinoti apie šią istorinę Kaukę – verta!