Katės Venecijoje murkia kitaip, nei Lietuvoje ir net kitaip, nei likusioje Italijoje. Itališkai ir lietuviškai katė sakys : “Miao“, “Miau“. O Venecijoje – “Njau“ ( rašome “ gnao“) Todėl Katės Kaukės pavadinimą galėtume lietuviškai pavadinti “Miau“. Juk “ Gnao“ sunku suprasti. O dar sunkiau ištarti kaukės pavadinimą. Rašome – “Gnaga“ , tariame – “Njaga“, o įsivaizduojame paprasčiausią Katės Kaukę.

Katės Kaukė visur parduodama, bet gana retai dėvima. Venecijiečiai žino priežastį. Juk tradiciškai būtent šią Kaukę rinkdavosi homoseksualūs Karnavalo dalyviai. Šią, o ne kokią kitą … Ir jei senovėje persirengti moteriškais rūbais per šventes buvo įprasta, tai šiandien ne kiekvienas atvirai rodys savo seksualumą arba tiesiog toleranciją.

Šiaip jau katės buvo ir yra labai mylimos Venecijoje. Pasakojama, kad būtent šie mieli gyvūnėliai ne kartą gelbėjo miestą nuo žiūrkių ir pelių. Dožų Rūmus ir Biblioteką tiesiog “išvalė“ nuo graužikų. Agresyvios pelėgaudės saugojo nuo maro ir kitų epidemijų. Nenustebkite , jei kates ir šiandien sutiksite “ karaliaujančias“ bibliotekose, skaityklose ar knygynuose. Žiūrkės graužia knygas, o katytės garantuoja, kad to nebūtų. Kačių Venecijoje daugiau, nei kur kitur. Tai pastebėdavo keliautojai, dailininkai, fotografai,  poetai. J.Brodskis net įsijausdavęs sakydavo, kad norėtų būti Venecijos katinu. “Atkreipk dėmesį – katės neatlieka nė vieno negražaus judesio“ – rašė J.Brodskis draugui. Jis net rašė: “Aš – Venecijos katinas“ ir , kalbėdamas telefonu, vietoj “Čiao“, atsisveikindavo “Miau“.

Venecijiečiai gi sugalvojo įamžinti meilę ir pagarbą katytėms “Gnagos “ kauke.

Apie homoseksualistus Venecijoje taip pat buvo žinoma nuo senų senovės. Venecija turėjo labai laisvo miesto reputaciją. Pavyzdžiui, visi žinojo, kad vyrai, išplaukę į jūrą užsiimdavo meile tarpusavy. Tai buvo norma. Kelias – ilgas, moterys – toli. Ne veltui toks XVIII amžiaus veikėjas kaip Kazanova visiškai ramiai aprašo  savo homoseksualinius potyrius. Kai XVI amžiuje gėjai kurtizanai tampa populiaresni už damas kurtizanes, “vargšės mergelės“ kreipiasi užtarimo į Venecijos svarbiausią Bažnyčios asmenį- Patriarchą. Buvo išleisti įstatymai, ginantys kurtizanių veiklą ir ribojantys parsiduodančių jaunuolių “darbą“.

Oficialiai už homoseksualumą galėjai būti nubaustas net mirties bausme. Bet realybėje Venecijos visuomenėje gėjai buvo toleruojami. Jei homoseksualius santykius Bažnyčia smerkė, viskas pasikeisdavo Karnavalo metu. Galima buvo mylėtis su kuo nori ir kaip nori. Venecija “atleisdavo“ meilės nuodėmes, o kurtizanai vyrai per Karnavalą dažniausiai persirengdavo moterimis ir uždengdavo veidą Katės kauke. Turėjo atrodyti labai įdomiai: lyg ir moteris, bet iš arti- nelabai (sudėjimas, ūgis).O jei dar ir “Katė“ vietoj tradicinės moters kaukės – tikrai gėjus. Greičiausiai – ieškantis seksualinių nuotykių, dažniausiai – parsiduodantis. Buvo gana populiaru nešioti specialų krepšelį su gyva katyte jame. Dažniausiai “Gnagos“ vaikščiojo būriais, garsiai šaipėsi iš “ normalių“ Karnavalo Kaukių. Iš “normalių“ porų ir bažnytinių dogmų veidmainystės.