Senovėje Venecijoje žmonės daugiau plaukiojo, nei vaikščiojo. Tiksliau, tarnai lakstė siaurais miesto labirintais, vykdydami savo ponų nurodymus. O pastarieji, sinjorai,- tik plaukiojo. Tiltų buvo mažai. Eiti reikėjo purvinomis, siauromis gatvelėmis. Vakare tamsu ir pavojinga. Su platesne suknele užstrigsi. Ne ponų tai reikalas- vaikščioti. Todėl venecijiečiai turėjo nuosavas gondolas ir savus gondolierius ( turėjo juos išlaikyti). Jei atstumas didesnis, irkluodavo ne vienas, o du.
Šiandien Venecijoje gondolieriai vežioja turistus. Patys gi venecijiečiai gondolas samdo įpatingiems atvejams – vestuvėms, jubiliejams ir t.t. Tai gana brangus malonumas. Mat šios gondolos skirtos pasimėgauti senovės atmosfera, “pajusti“ Venecijos aristokratiškumą. Vietiniai tokias gondolas vadina “ da nolo“. Jų šiuo metu yra apie 500.
Bet yra ir kito tipo gondolos . Jas vadina “ da parada“ arba tarmiškai – “barchette“. Tiksliau- gondolos tai tokios pačios , bet jų funkcija visai kita. Tai šešėlinio, atvykėliams nematomo, Venecijos gyvenimo dalis. Be jų neįmanomas šiuolaikinio venecijiečio gyvenimas šiame mieste – muziejuje.
Paaiškinsiu smulkiau. Pagrindinė miesto “ gatvė“ – Didysis Kanalas ( it.Canal Grande). Ši išraityta vandens arterija dalina Veneciją į dvi dalis. Tai gražiausia miesto vieta, todėl ji yra ypatingai saugoma. Ir tik keturi tiltai per visą Kanalą. O reikia skubėti tai ten, tai atgal, tai į vieną , tai į kitą miesto pusę. Labai nepatogu pereiti per Didijį Kanalą. Tai suprasite, jei įsivaizduosite, kaip gyvena šiuolaikiniai žmonės šiuose viduramžiuose . Nėra tiltų ! Todėl mieste išliko senoji gondolų funkcija. Ne turizmo, o pervežimo funkcija ( visuomeninis transportas). Ir tai – fantastika! Juk plauki , kaip venecijietis, ne dėl malonumo . Plauki stovėdamas. Plauki greitai ( irkluoja du gondolieriai). Grožiesi Didžiuoju Kanalu. Aplink tave – gražiausi Europos rūmai. Ir moki 2€. Ir visa tai -tikras malonumas.
Tiesa sakant, turistai atrado šį būdą judėti, net jei reklamos nėra.Tad tarifus turistams vietinė valdžia pakėlė . Venecijiečiai plaukia už 0,70 centų, o turistas – už 2€. Turi turėti specialų pažymėjimą. Bet jei moki venecijietiškai ir netikrins- gali pasisekti.
Taigi , – pervežimų stotelės vadinasi “Traghetto“ ( tariame “ trageto“, jei klausite itališkai). Kiekviena dar turi savo pavadinimą. Šiuo metu veikiančios ( deja, dažnai tik iki pietų, nes gondolieriai pavargsta ) :
- San Marcuola
- Santa Sofia ( šalia Rialto tilto – ją rekuomenduočiau)
- Carbon
- S.Tomà
- Santa Maria del Giglio
- Dogana ( arčiausiai Švento Morkaus aikštės)
- San Samuele.
Anksti ryte skubu į turgų apsipirkti. Perplaukiu, kad greičiau būtų, gondola link seniausio Europos žuvies turgaus Rialto. Žinoma, žuvies nepirksiu, užteks vaisių ir sūrio. Bet kokia nuostabi atmosfera ! Paskęstu venecijiečių minioje. Vietinė kalba švelnesnė už italų, skamba lyg švelni melodija. Saulės zuikučiai žaidžia ant senųjų rūmų fasadų.
Štai , pagaliau jaučiu tave , Venecija!
Linkiu pajusti ir Jums…
