Žinome, jog Milane visi keliai veda į Duomo. Būtent taip vadinama Katedra – svarbiausias Milano pastatas. Bet norėčiau papildomai papasakoti apie kitas Milano bažnyčias. Jos – šalia, jos –  įdomios ir galbūt atvers akis į kitą, neturistinį Milaną. Taip sakant, tikrasis miestas šiek tiek slepiasi nuo pagrindinių atvykėlių minamų takų, Milano turistinės “trejybės“ – Castello – Duomo – Teatro La Scala.

Milanas ne prastesnis už Romą ir Neapolį. Pakelti Milano miesto statusą iki Amžinojo miesto lygio. Bent jau architektūrine prasme.  Turėti ne prastesnę už Neapolio gražiausios aikštės (Piazza del Plebiscito) erdvę. Tokios buvo Švento Karolio bazilikos statytojų užduotys. Ar pavyko? Spręskite patys. Eini tiesiausiu Viktoro Emanuelio II ( Corso Vittorio Emanuele II) prospektu nuo Duomo link parduotuvių ir še tau – netikėtai atsiveria kolonomis išpuošta erdvė ir milanietiškas “Panteonas“.

Nelabai žinomi architektai. Niekas žymus čia nepalaidotas. Nėra ir tos auros, kurią juntame Neapolio širdyje, kai Plebiscito aikštėje šalia Švento Pranciškaus iš Paolos (San Francesco da Paola) renkasi visi neapoliečiai kartu švęsti ar gedėti. Bet!

Tai puikiai išspręstas erdvės padalijimas. Kai tiesiog gera atsidurti kolonų apsuptyje. Jos labai aukštos. Siekia net 38 metrus. Ir tai sukuria savotišką vertikalios linijos sukurtą harmonijos jausmą. Kolonos mus nubloškia į antikinį pasaulį, galime pasvajoti apie senąją Romą, apie jos jaunesnįjį brolį , antikinį Mediolanum-ą (taip vadino Milaną romėnai). Tad, nors Bazilika pastatyta neseniai, 1832- 1847 metais pagal Carlo Amati projektą ( darbus vykdė Filippo Pizzigalli) ji, kaip ir visi neoklasikiniai pastatai, mums dovanoja antikinio miesto tobulumo supratimą. Čia puiku tiesiog pabūti, pastovėti.

O jei norite giliau patirti tai, ką jautė antikinis žmogus, eidamas į vidų, į bazilikas ar šventyklas, atverkite duris į pačią Šventojo Karolio baziliką. Pirmyn į vidų. Tiesą sakant, ši bažnyčia gana dažnai būna uždaryta. Na bet gal pasiseks.

Užeikite čia ne tiek dėl esančių žymių šedevrų, kiek dėl erdvės. Juk Švento Karolio bazilika – tai Milano “Panteonas“. Kaip ir Romoje,  tai kupolas, nuleistas ant žemės. Ir nors jis keliais metrais mažesnis už savo Romos idealą, vis gi gana įspūdingas – aukštis 36,9, diametras –  32,30 metro. Įdomu, jog Bazilikos pastatas – paskutinis Neoklasicizmo šedevras ne tik Milane, bet ir visoje Italijoje.

Tiesą sakant, būtų įdomiau, jei išliktų bent dalis senovėje čia stovėjusios Šventos Marijos, Servi bendrijos globėjos (Santa Maria de’Servi), 1317 metų bažnyčios. Deja, Milane griaunama ir statoma be skrupulų. Todėl tai, kas išlieka, tikri perliukai. Išliko du šedevrai: 1) XV amžiaus bareljefas “Nuolankioji Dievo Motina su šventaisiais Juozapu, Ambrazijum ir grojančiu angelu“ (“Madonna dell’umiltà, con i santi Giuseppe, Ambrogio e angelo musicante“), kairėje prie įėjimo;
2) XIV amžiaus Nukryžiuotasis Išpažinčių koplyčioje (Cappella delle confessioni); tai seniausias Jėzaus Kristaus pavaizdavimas Milane.
Nors niekas žymus čia nepalaidotas, prisiminti visi. Bazilika skirta vienam svarbiausių Milano šventųjų – Karoliui Boromiejui (San Carlo Borromeo) atminti. Skulptūromis paminėti kiti svarbiausieji Bažnyčios sūnūs : 17 pranašų, 10 apaštalų, 40 šventųjų, 6 Bažnyčios daktarai. Skulptūros, skulptūros.

Kolonos, kolonos. Jų viduje ir aikštėje bus net 112. Kai kurios (jas lengvai atpažinsite) iš raudonojo granito.

Dar Bazilika didžiuojasi aukščiausia Milano varpine (84 metrai) ir varpais, kurių muzika virpina sielas  visame Milano centre.

Ypatinga, labai milanietiška detalė (Milanas mėgsta parodomąjį kuklumą su užkulisine prabanga  ir aukščiausia kokybe)- šventinto vandens indaujos ( taip vadinamos acquasantieri) iš  rečiausių milžiniškų  jūros  moliuskų Tridacna Gigas kiautų. Tokia milžiniška austrė. Tik be perlo ir padalyta per pusę. Būtinai atkreipkite dėmesį.

Milane reikėtų atkreipti dėmesį būtent į detales. Jose slypi Milano esmė.