Gyveno sau graži, jauna ir nekalta mergaitė Sirakūzuose, Sicilijoje. Karta priėjo prie jos jaunuolis ir sako, žiūrėdamas įsimylėjusiomis akimis:

– “Tavo tokios gražios akys, kad jos veda mane iš proto!“

Tada mergelė paėmė ir išsilupo sau akis, padėjo jas ant lėkštutės ir ištiesė vaikinui:

-“Pasiimk jas, jei tau mano akys taip patinka!“

Štai tokia Šventosios Lucijos, Mergelės ir Kankinės istorija. Viena iš daugelių, bet kitos dar labiau žiaurios. Tarp kitko , Dievas pagailėjo Šventos Lucijos tą kartą ir padovanojo jai kitas akis, dar gražesnes.

Italai labai myli Santa Lucia, jai dainuoja dainas, jai meldžiasi, prašydami sveikų akių, saulėtų dienų žiemą, ramios jūros žvejams. Daugelyje miestų, o ypač Sirakūzuose,  Neapolyje ir Venecijoje vyksta tikra itališka “Festa“. Vaikučiai gauna pirmąsias dovanas ( išlepinti italiukai gauna dovanų ne tik iš Kalėdų Senelio), vyksta religinės procesijos, minias suburia Kalėdų skanėstų ir vyno šventiniai turgeliai.

Šventoji Lucija gyveno lV amžiaus pradžioje imperatoriaus Diokleciano laikais.“ Lucia“ -itališkai tariame “Lučia“ arba “nešanti šviesą“ (itališkai “luce“reiškia “ šviesą“) – vienas iš populiariausių mergaitiškų vardų . Saulės ypatingai laukia šiaurėje. Gal todėl Lucija tokia populiari Švedijoje ir visoje Skandinavijoje. Šios nekaltos Mergelės istorija sušildo žiemą ir atneša į mūsų širdis tikrumą, kad saulė būtinai sugrįš.

 
 
 Ir kad tuoj tuoj Kalėdos !!!