Paduja (Padova) – trijų “be“ (kažkas be kažko) miestas. Trečiasis “be“ – “kavinė be durų“! Caffè Pedrocchi
Vienas iš labiausiai stereotipinių Padujos įvaizdžių – trys “be“:
1. Miestas, kurio pagrindinis Šventasis – be vardo.
2. Miestas, kurio pagrindinė aikštė – Pieva be žolės.
3. Miestas, kurio pagrindinė Kavinė – be durų.
Šventasis, žinoma, – tai Šventas Antanas. Apie jį ir jo santykį su Paduja – kitame straipsnyje.
Didžiausia Europoje aikštė vadinasi Prato della Valle, t.y. Pieva žemumoje. Iš tiesų jokios žolės ten nėra, o aikštės, išpuoštos skulptūromis, viduryje – fontanas.
Kiekvienas keliautojas būtinai pamato Šv.Antano Baziliką ir apžiūri vieną gražiausių aikščių (Prato della Valle) Europoje. O va Kavinę “be durų“ aplanko nedaugelis.
Visiškai be reikalo!
Kavinė vadinasi įkūrėjo vardu – Pedrocchi (tariame – Pedroki ). Ir ją būtina aplankyti. Pabandysiu paaiškinti, kodėl.
Paduviečiai gali didžiuotis savo kavine. Ji – viena iš seniausių pasaulyje. Pirmoji mieste. Ir ko gero vienintelė, kuri XIX amžiuje dirbo non – stop. Taip taip, tiek dieną, tiek naktį. 24 valandas per parą. Kitaip sakant, durys čia niekada neužsidarydavo. Štai kodėl sakoma, jog Caffè Pedrocchi – be durų.  Net šiandien tokių kavinių reta. Po 21 valandos ištuštėja Padujos gatvės, o va prieš šimtą metų Pedrocchi kavinėje kiaus

Šiek tiek istorijos

XVIII pabaigoje iš Venecijos paplitusi kavinių mada paragino Padujoje apsigyvenusį persikėlėlį iš Bergamo Francesco Pedrocchi (1719-1799) įkurti kavinę. Pavadino savo pavarde. Caffè Pedrocchi duris atvėrė pačiame miesto centre, strateginėje vietoje tarp Merijos, Universiteto ir Turgaus, 1772 metais.
Nauja kavos gėrimo specialiose vietose mada turėjo milžinišką pasisekimą. Sinjoro Francesco sūnus Antonio (1776-1852) nusprendė pastatyti naują pastatą (1813), kuris išliko iki šiol. Kavinė buvo tokia įspūdinga ir didelė, jog sklindo legendos apie tai, kad Pedrocchi statybų vietoje rado lobį. Gal taip, gal ne, bet vieta tikrai ypatinga – čia buvo Antikos laikų romėnų miesto Patavium centrinė aikštė – Forumas. Architektas Giuseppe Jappelli tuo metu garsėjo kaip pats žymiausias, geriausias ir brangiausias visame mieste. O ir stengėsi ypatingai. Jau inauguracijos metu 1831 Kavinė tapo tiesiog sensacija visoje Europoje. Čia lankėsi ne tik miesto “grietinėlė“, bet ir užsienio įžymybės. Tarp pastovių lankytojų sutiktumėte Balzaką, Stendalį ir kitus. Lankytis pas Pedrocchi buvo labai madinga. Dieną ir naktį veikiančioje kavinėje rinkdavosi visas miestas. Eidavo ne tik turtingi sinjorai, bet ir intelektualai. Čia iki paryčių diskutuodavo menininkai, linksminosi studentai . Kartais net juokaujama, jog be Pedrocchi Kavinės diskusijų nebūtų Italijos suvienijimo – Risorgimento (Italijos susijungimo į vieną valstybę judėjimo).

“Šventė“ tęsėsi visą amžių. Trečios kartos Pedrocchi 1891 Testamentu perdavė Kavinę miestui. Su sąlyga, kad Caffe Pedrocchi niekada neužsidarys.
Vis gi buvo išimčių. 1938 fašizmo siautėjimo laikais miesto valdžia atsisakė išmesti kai kuriuos žydų tautybės vadybininkus iš Pedrocchi Kavinės. Todėl Kavinė buvo uždaryta.
Ačiū Dievui, šiuo metu Kavinė veikia. Deja, ji nedirba visą parą. Keičiasi laikai. Šiandien Caffe Pedrocchi – gana brangi (bet pigesnė už Veneciją), elegantiška vieta. Deja, studentai taip pat reti svečiai. Mat yra prietaras, kad jei nori išlaikyti egzaminus, į Pedrocchi kojos geriau nekelti.
Keletas įdomybių :
1. Kavinė labai eklektiškos architektūros. Neatsitiktinai. Mat pastatas tiesiog “prikimštas“ masonybės simbolių. Šiaip jau Caffe Pedrocchi – tiesiog viena iš svarbiausių Italijoje masonų “šventovių“.
2. Pirmame aukšte – trys salės, kurių interjeras atitinka Italijos vėliavos spalvas.
3. Pati prabangiausia – raudona salė (Rossa), kurioje ir renkasi “gietinėlė“. Tai istorinis baras.
4. Baltoje salėje (Bianca) galima papietauti ir pavakarieniauti. Iškilmingai ir šviesiai.
5. Žalioje salėje (Verde) laiką galima leisti, nieko neužsisakant. Taigi, čia dažniau rinkdavosi neturtingi. Jie galėjo buvo pasišildyti prie židinio žiemą, parūkyti, paskaityti laikraščius. Tarp kitko, tradicija išliko iki šiol. Tik rūkyti draudžiama. Čia net gimė itališkas išsireiškimas “Al verde“ – “žaliai“. Kai lieki be pinigų, italai sako, kad esi “al verde“.

6. Geriama ypatinga kava. Niekur kitur taip ruošiamos kavos neteko gerti. Ji mėtinio skonio. Į pieną įmaišoma gietinėlė, kuri savo ruoštu sumaišome su mėtų sirupu (!). Ant viršaus užpilama kakavos miltelių. Skonis nepakartojamas. Raudonojo Salėje prie stalelio puodelis kainuos 5€; jei stovėsite prie baro – 3€. Manau, pabandyti verta.
7. Viršutiniame aukšte veikė kazino o dabar – muziejus. Be to, kazino šiolaikinėje Padujoje neįmanomas.

Minusai:
~Kartais per daug žmonių
~Gana lėtas aptarnavimas (man tai netrukdo, nes jei eini į gražią vietą, neturi skubėti).
~Aukštesnės nei vidutinės kainos.
~Neveikia vėlai naktį.
Pliusai:
~Gražus istorinis pastatas
~Kavinė pačiame centre
~Galimybė praleisti laiką elegantiškiausioje ir istorine atmosfera persmelktoje vietoje.
~Originali kava su mėta, skaniausias Tiramisù, mėgstamiausias Stendalio desertas zabaione.

Paduja jau XIX amžiuje garsėjo savo linksmo naktinio gyvenimo tradicija. Jei šalia esanti Venecija – liūdna ir melancholiška, Paduja – šviesi ir nerūpestinga. Norite gyventi Dolce Vita ritmu? Jums į Caff Pedrocchi. Čia praeitis tampa dabartimi.
Todėl Kavinė (!) – viena iš trijų (!) svarbiausių vietų Padujoje.

Caffé Pedrocchi
http://www.caffepedrocchi.it
Via VIII Febbraio, 15 – Paduja
Darbo laikas : 8.00- 23.00